Gimdymas : mano patirtis

Kas sekat mane instagrame, tai jau žinot, kad liepos 27 dieną, 10:21 ryto, kai už lango lijo lietus, gimė mūsų sūnus Markas. Sveikas, drūtas, 53 cm, 3,976 kg, tobulo grožio, tamsiaplaukis berniukas. Negaliu patikėti, kad jau mėnuo! Tad kol dar mintys "šviežios", dalinuosi savo gimdymo patirtim.

Užbėgsiu viskam už akių ir iškart pasakysiu taip: bijojau, kad nesuprasiu kada man prasidės sąrėmiai, gimdymas, kad nežinosiu kada stumt kada ne, kad baimė užvaldys ir panikuosiu, bet patikėkit manim, viską jūs suprasit ir viską žinosit. Tad pradėkim nuo dienos prieš gimdymą.

Diena prieš gimdymą.

Liepos 26 dieną apie 12 valandą dienos turėjau vizitą P. Mažylio gimdymo namuose pas savo nėštumą prižiūrintį gydytoją, Tomą Biržietį. Apžiūros metu sužinojau, kad ten man jau atsivėrę 3cm. Tiesa, tuo metu jau ir buvo 39 savaitės galas. Dar pasiskundžiau, kad jau lengvai čiuožia stogas nuo pilvo svorio ir tempimo, nuo visų kaulų skausmo ir kad tikiuosi, kad mažasis žmogus pasimatys su mumis greitai. Tuo tarpu gydytojas pajuokavo, kad savo rankom padarė viską, kad natūraliai paspartintų procesą ir čia jau nuo mano organizmo priklauso ar jis sureaguos į tą veiksmą ar ne. Sureagavo.

Iš karto po apžiūros jaučiau keistą jausmą ten. Bet grįžus namo jis praėjo. Tada užėjo didelis nuovargis ir vietoje to, kad eičiau ruoštis būsimo tėvelio gimtadienio šventimui, ėjau pietų miego. Taip išmiegojau kokias 2 valandas, tada paskubom susiruošėm ir išvažiavom paminėti gimtadienio su draugais, Jaučiausi tikrai gerai, jokių požymių ar pan. Tiesa, vaikutis pilve tą laiką buvo ramus. 

Na ir galiausiai atėjo 22 valanda, kuomet pradėjau jausti tokį keistą lyg mėnesinių skausmą. Jis vis užeidavo ir praeidavo. Draugė,kuri viską išgyveno prieš mėnesį dar pajuokavo, kad uoj jau jau. Po valandos tie skausmai šiek tiek padažnėjo ir suintensyvėjo. Maždaug 12 nakties jie užeidavo ir tokie, kad reikdavo šiek tiek pasiremti į ką nors ir pakvėpuoti, palinguoti. O mažylis pilve pradėjo judėti kaip niekad daug. Tada nusprendėme ir važiuoti namo.

Grįžus dar šokau į dušą po šiltu vandeniu, kad įsitikinti, kad čia ne kokie paruošiamieji sąrėmiai, kurių beje, man niekad taip ir nebuvo. Na skausmas niekur nedingo, skaučiuoju jau tarpus tarp sąrėmių, Bet jie dar labai nereguliarūs, tad einam į lovą ir bandom miegoti. Bet miegas aišku su sąrėmiais nedraugauja. Tik prisnūsdavau ir vėl užeidavo skausmo banga, kuri mane pažadindavo ir taip lovoj prasivarčiau iki 3 ryto skaičiuodama sąrėmių dažnumą ir laukdama kol nubėgs tie vandenys arba sudažnės sąrėmiai iki 3-5 minučių. Koks sąrėmių skausmas ? Nefainas, bet dar buvo pakenčiamas. Kas palengvintų juos net neįsivaizduoju. Ir gulėjau ir sedėjau ir klupėjau, gal ant kamuoliuo spiruokliuojant ir buvo kiek lengviau, bet minimaliai. Nei masažiukai nei lingavimai to skausmo nepamažino. Gal tik gilus ramus kvėpavimas padėjo lengviau juos išgyventi. Tada kas antras sąrėmis užeidavo toks, kad jau net draugui skundžiaus kad skauda. Dar pusvalanduką palaukėm ir ėjom rengtis.

Atvykom į gimdymo namus.

5 ryto su visais daiktais jau stovėjome prie mažylio gimdymo namų, kur ir planavau gimdyti, pas savo visą nėštumą prižiūrėjusį T. Biržietį. Tiesa, jam dar neskambinom, nusprendėm, kad tik žinodami situaiją pasiskambinsim jam. Visgi 5 ryto buvo. Atvykus mus budinti gydytoja nusivedė į kambariuką, pamatavo tonusus, pažiūrėjo atsivėrimą ir išgirdau, kad dabar yra kokie geri 4cm. Tad laukiam toliau. Susikrovėm daiktus į rakinamą spinta, persirengiau į gimdymo naktinius, kuriuos beje duoda, pasiimėm reikalingiausius daiktus : vaikui pampersą, vilnones kojinytes o sau užkandžių, vandens, telefoną, pakrovėją, plaukų gumytę, lūpų vazeliną. Beje, reikėtų iškart pasiimti ir tą pampersą po gimdymo, nes maniškio paimti ėjo draugas. Tad patogiau būtų šiuos daiktus susikrauti atskirai į kokį maišelį ir neštis kartu.

Gimdykla.

Apie 6 ryto jau buvome atlydėti į 2 numeriu pažymėtą gimdyklą, kuri, beje, man patiko labiausiai. Per nėščiųjų paskaitėles mažylyje mus nusivedė pasižvalgyti po gimdyklas ir palatas bei akušerijos skyrių, tai vis mintyse galvojau, kad tik gimdyti toje gimdykloje !  Ten šmirinėjau pirmyn atgal, vis sustodama ir palinguodama į šonus. Kažkas klausėt, ar yra galimybė pasiprašyti klizmos. Tikiu kad yra, bet mano atveju to nereikėjo, nes prieš prasidedant sąrėmiam 22h atrodė kad viską iš organizmo "išsivaliau", bet dar atvykus ir į gimdyklą kelis kartus teko apsilankyti "pas nykštukus". Tiesiog organizmas pats natūraliai be klizmų išsivalė, dėl ko aš labai džiaugiuosi, nes tikrai ta mintis, kad gali (atsiprašau už išsireiškimą) apsišikti gimdymo metu, nežavėjo visai. Bet viskas gerai ! Tada kelios minutės iki 8 ryto pasiskambinau savo gydytojui, kuris pasirodo šią naktį budėjo kitame skyriuje, kas būna labai labai retai ! Tad atėjo iki mūsų per kelias minutes. Tuo metu mano stadija jau buvo sudėtinga, sąrėmiai labai skausmingi, bemiegė naktis irgi darė savo. Gydytojui pasižiūrėjus sužinojau, kad atsivėrimas apie 5 cm, tuo pat metu man buvo nuleisti ir vandenys. Koks jausmas? Labai keista, neskauda, tiesiog sustresuoji nes nežinai ko tikėtis, bet viskas ką jauti tai mažas "pop" ir kad labai šiltas vandenėlis išbėga, kurio tu nekontroliuoji. O smagiausia dalis ( čia kanbutėse jei ką ) kad tik nubėgus vandenims sarėmiai atrodo kad suintensyvėjo.

Epidūras.

Viso nėštumo metu sakiau, kad jei tik pavyks, gimdysiu natūraliai, bet nepavyko. Pirmiausiai tai dėl to, kad mano sąrėmiai taip ir nebuvo reguliarūs ir kad atsiverinėjau gana lėtai, man buvo parekomenduota susileisti epidūrą, o savo gydytoju pasitikiu visiškai, todėl ir be tolimesnių diskusijų sutikau. Pataikiau aišku ant pamainos keitimosi, tai atėjo per naktį budėjusi anesteziologė. Ir čia prasidėjo smagumas. Pasisodino mane išriesta nugara ir liepė nejudėti, tik informuoti, kai jausiu kad ateina sąrėmis. Laukiam, sąrėmis praeina, duria, kuo gilyn duria adatą tuo labiau skauda, pasakau kad skauda, kur skauda, adatą ištraukia. Pralaukiam vėl. Duriam, vėl nepataikom. Ir taip kokius 8 kartus vis adata atsiremia kažkur man į kaulą. Jau susierzinau ir aš, susierzino ir anesteziologė. Gaunu siūlymą visgi gimdyti natūraliai, Pasiuntu baisiausiai, nes skausmas darosi stiprus ne tik sąrėmio, bet ir subadytos nugaros. Galiausiai iškviečia kitą anesteziologę, vyresnio amžiaus malonią moterytę, kurios pamaina prasidėjo nuo 9 ryto, jei gerai pamenu, nes tuo metu laike buvau jau visiškai pasimetus. Pasiguldė ji mane ant šono, viens du trys ir nuskausminamieji suleisti. Jaučiau kaip pradeda tirpti kojos, kaip viskas palengvėja ir sąrėmių skausmas dingsta. Tada prasidėjo drebulys. Toks kaip šaltkrėtis tik nebuvo šalta. Ir negalėjau nieko padaryti! Dar pasiklausiau kas čia man vyksta, bet buvau nuraminta, kad gimdau, viskas čia normalu :D 

Ar jau galiu stumt?

Visada buvau šventai įsitikinus, kad epidūras yra toks dalykas kuris nuima visus skausmus ir tada procesas yra labai lengvas. NOT. Taip, jis sąrėmiu skausmus nuima, bet jausmą kad reikia stumti aš labai jaučiau, tiesa, jis labiau priminė, kad tuoj padarysiu kakutį. Suleidus epidūrą jau buvo atsivėrimas apie 7cm, o nuo tų 7 iki 10 buvo vos keliolika minučių. Tada apimė jaudulys, kad jau tuoj pasimatysim su pilvelio gyventoju. Susigraudinau, kai gydytojas pasakė, kad biškį užtruks, bet iki 11 bus baigta. Tiesa aš laike vis dar nesusigaudžiau, man atrodė kad jau praėjo amžinybė, tai nesupratau ar čia rytas ar vakaras. Informavau gydytoją  kad jaučiu norą  stumti ir buvo duotas leidimas, kai norisi lengvai vis stumtelti. Sulaukėm, kol mažulis įsistatė ir tada atėjo jau didelis noras stumti. Tai va tas epidūras man suveikė tobulai, sąrėmio nejaučiau, bet jaučiau kada stumt. O dar tikėjau, kad epidūras nuima viską skausmą, bet nežinojau, kad to tempimo jausmo, kai braunasi į pasaulį vaikutis, epidūras nesumažina. Ar skaudėjo? Taip. Kažkuriuo metu, kai pusė mažylio galvytės jau buvo matoma, šaukiau ir rėkiau kad prašau išimkit jūs jį greičiau, kad nebegaliu. O dar blogiausia, kad ne per visus sąrėmius galėjau stumti, nes keletas jų nebuvo pakankamai ilgi ir galingi. Bet su gydytojo ir draugo raminimais tą skausmingiausią stūmimą iškentėjau, virkštelė nuo kakliuko buvo sėkmingai nuvyniota, o kai beliko tik kūnelis, viskas atrodė labai lengva, vos keli stumt, gydytojas spustelėjo pilvelį ir tada vėl pajaučiau kiek daug šilto vendenėlio išbego ir kaip visas pilvukas atrodo supliuško. Žiūriu ir matau, tokį mažą žmogutį, raudonai melsvą, juodais plaukučiais ir pirmas mano klausimas buvo: kodėl jis neverkia? kodėl jis neverkia?? Nuramino, pasijuokė ir sako, tuoj verks! O tada pasigirdo tas balsas. Verkė jis, verkiau aš ir buvo labai gera laikyti jį visą dar drėgną, labai šiltą ir tokšį mažą mažutį ant krūtinės. Jausti kaip jis spiriasi aukštyn, kaip krutina rankytes ir kojytes. 

Tikrai nejaučiau ir net nepastebėjau kaip išėjo placenta, mačiau kaip nukirpo mano mažyliui virkštelę, tiesa gimdydama mačiau ir kai jo galvytė buvo išlindusi, tas vaizdas davė daugiau jėgų stumti, nes atrodė, kad jį ten spaudžia ir jam nėra kuo kvėpuoti, bet taip tik atrodė! Jam tikrai viskas buvo gerai :) Ir taip gimdykloje apsikabinę praleidome porą valandų, pabandėm pasimaitinti, bet sunkiai sekėsi, mažiukas pavargęs prisnūdo, o su juo užmigau trumpam ir aš. Ir viskas gyvenime atrodė taip lengva ir gražu.

Aš savo gimdymą bendrai vertinu labai teigiamai, tikrai nesukėlė man baimės ir žinau, kad jei gimdyčiau antrą kartą, viskas būtų dar pozityviau ir paprasčiau, nes tiesiog žinočiau ko tikėtis. Dar daug kas klausėt, kaip išlikti pozityviai, kurios taip pat katik tapo mamoms, tai galiu pasakyti tik tiek, kad prasidėjus problemoms su krūtine ir žindymu pas mano pozityvumo nebuvo nei lašo, bet dabar praėjus beveik mėnesiui viskas atrodo paprasčiau ir geriau. Galbūt reik palaikymo iš kitų. Aš labai daug palaikymo sulaukiau iš savo antrosios pusės, iš visiškai savo darbui atsidavusio T. Biržiečio, iš viso akušerijos skyriaus. Iš žindymo specialistės Ramunės, iš masažuotojos Astos, iš draugių. Žodžiu, siūlau tada save apsupti pozityvą nešančiais žmonėmis.

Šiek tiek dar jūsų klausimų:

1. Ko prireikė mamai po gimdymo ir pogimdyviniu laikotarpiu 1-2 sav?

Clogin  vėsinančių prausimosi putų intymiom vietelėm, nes jos labai maloniai vėsino ten kur reikia. Paketų nes visą mėnesį kažkur kraujuosi lyg per mėnesines. Ir kantrybės :) Daug kantrybės.

2. Kaip tau Biržietis? Ar gimdytum antrą kartą pas jį?

Aš neturiu priekaištų jam. Ir nelabai įsivaizduoju geresnio gimdymo, nes ta prasme baimių nėra jokių. Tai yra labiausiai savo darbui atsidavęs, pozityviausias, linksmiausias, nuoširdžiausias ir geriausias žmogus kokį esu kada sutikusi. Labai džiaugiuos, kad pasiklausiau aplinkinių ir visgi nuėjau savo nėštumo prižiūrėti pas jį, nors spyriojaus kaip maža mergaitė, nu nes eiti pas vyrą...neee. O dabar nelabai įsivaizduoju geresnio savo srities specialisto ir malonesnio žmogaus. Tad atsakymas taip, gimdyčiau pas jį ir antrą kartą be jokių abejonių ! 

3. Kiek laiko praėjus po gimdymo galėjot normaliai judėti?
Realiai iš karto. Jautės diskomfortas ten apačioje, visgi nemažas žmogus išlindo, bet sedėti galėjau iš karto, nes manęs nekirpo ir neplyšau, tad funkcionavau puikiausiai jau kitą dieną.

4. Kokius kursus lankei ir ar buvo verta?
Ėjau tik į mažylio gimdymo namuose organizuojamus kursus nėštukėm ir vertinu labai teigiamai. Ką į galvą į dėsi tą ant pečių nešiosi. Papildomos informacijos apie vaikelio gimimą, priežiūrą, žindymą tikrai nebus per daug, tad mano atžvilgiu tikrai buvo verta, nes sužinojau daug naudingos informacijos.

5. Kaip vertini mažylio gimdymo namus, personalą? Ar dar kartą rinktumeis ten gimdyt?
Taip, gimdyčiau ir vėl tik ten. Ne veltui tai vadinama gimdymo namais, o ne ligonine. Personalas akušerijos skyriuje yra tobulas, visi malonūs, paslaugūs ir pareigingi. Parodė ir pamokė kaip valyti bambutę, kaip lengviau perrengti vaiką, kaip taisyklingai po kranu nuplauti vaiko užpakaliuką ir t.t. Minusas galbūt vienas, kad gimdžiau savaitgalį, o savaitgalį geriausios žindymo specialistės nėra, tad to pasekoje turėjau nugriaužtus speniukus, nes nemokėjau taisyklingai žindyti, bet čia turbūt dažna visų naujų mamų problema. O šiaip viskas tikrai man ten tiko ir patiko :)